SOCIALIZACIJA
Šuns socializacija (nuo 14 iki 49 dienų)
Kuo šuniukai tampa panašesni į tikrus šunis, tuo jie dažniau pradeda žaisti su gentainiais. Žaisdami jie kandžiojasi aštriais kaip adatos dantukais, kuriais juos apdovanojo gamta. Jie sužino, kaip reikia skaudžiai kąsti, o kai kanda juos, jie pažįsta skausmo pojūtį.
Beveik vienintelis tikslas, kam šuniukams duoti dantys – tai sukelti skausmui. Šiame gyvenimo etape jų dantys nepritaikyti mėsai plėšyti, kaulams graužti, medžioklei ar kitai suaugusio šuns veiklai. Šuniukų žandikaulių raumenys labai silpni, ne iki galo išsivystę, ir kaip tik dabar jie turi išmokti reguliuoti kandimo stiprumą. Įkandę broliui į ausį jie girdi jo cypimą ir supranta, kad įkando per stipriai.
Šiuo momentu motina palaipsniui nustoja maitinti šuniukus savo pienu (kiekviena kalė nustoja tai daryti skirtingu metu). Motina tyliai įspėjamai niurzga ir, jei šuniukas nesupranta, sudrausmina jį urzgimu ir persmelkiančiu žvilgsniu. Ji net gali atsistoti virš šuniuko, kuris jau verčiasi ant nugaros ir cypia. Kitą kartą, vos tik motina pradės niurgzti, šuniukas sureaguos akimirksniu.
Toks yra vienas iš šuniuko susipažinimo su disciplina būdų socializacijos metu šuniškoje visuomenėje. Deja, kai kurie veisėjai, stebėdami tokį motinos elgesį su šuniuku (kuriame ji, iš tikro, atpažino ir stengiasi numalšinti dominavimą), dažniausiai mano, kad motina nemyli šuniuko, ar net gali jį nužudyti. Tokiu atveju jie izoliuoja šuniuką nuo mamos, ar net paima jį iš vados ir stengiasi išmaitinti dirbtinai.
Iš tikrųjų labai retai atsitinka taip, kad mama galėtų nužudyti šuniuką šiuo jo gyvenimo periodu. Labai svarbu, kad dabar šuniukai liktų su savo gentainiais, tik taip jie taps stabilios „asmenybės“ (suaugę šunys). Neleisdamas motinai auklėti dominuojančio šuniuko, veisėjas, jį atiduodamas, naujam šeimininkui kartu „padovanos“ daug problemų.
Pagrindinė šio socializacijos periodo funkcija yra ta, kad šuniukas išmoktų reguliuoti įkandimo stiprumą, bendrauti su kitais šunimis, nustatyti hierarchiją, ir, kas yra gyvybiškai svarbu, jis pradeda bendrauti su žmogumi.
Veisėjai turi nuolat imti šuniukus ant rankų, švelniai juos apversti, tikrinti akis, ausis, dantis, letenas ir t. t. Darydami tai jie ne tik suteikia šuniukui malonią bendravimo su žmogumi patirtį, bet ir priverčia šuniukus patirti lengvą stresą, dėl to ateityje tai iškęsti bus lengviau. Šuniukai, kuriems buvo leista šį periodą nugyventi kartu su motina ir kitais šuniukais, nuolat jaučiant šilumą ir saugumą, įgyjant bendravimo su žmogumi patirtį, išaugę tampa gerai išauklėtais šunimis.
Socializacija žmonių visuomenėje
Pirmomis dienomis išmokę būti šunimis tarp šunų, šuniukai dabar turi išmokti būti šunimis žmonių aplinkoje. Idealus amžius, kai šuniuką galima imti iš vados – 7 savaitės (49 dienos).
Su šio amžiaus šuniukais galima padaryti keletą streso nekeliančių testų, kurie padės nustatyti šuniuko temperamentą ir charakterį, kai jis užaugs. Sykiu bus lengviau parinkti šuniuką šeimai, į kurią jis ruošiasi iškeliauti. Tikrinamas genetinis šuniuko potencialas, kuris kiekvieno šuns yra skirtingas. Jeigu patikrinimas būtų daromas vėliau, jo rezultatus paveiktų aplinka, t. y. gyvenimo sąlygos ir auklėjimas.
Yra daug šeimininkų, kurie sako, kad ne jie pasirinko šunį, o jis pasirinko juos. Kai jie atvažiavo pasižiūrėti šuniukų, jų šuniukas tiesiog išstumdė kitus ir pribėgo prie savo šeimininkų. Veisėjas jiems pasakojo, kad būtent šis šuniukas visada buvo pirmas prie dubenėlio ir augo didesnis bei stipresnis nei kiti, nes nuo pat gimimo išsirinkdavo geriausią spenelį. Veisėjas jau žino, kad šis šuniukas pats drąsiausias vadoje, tikras lyderis.
Idealiausia būtų, jeigu būtent veisėjas pirmiausia nuspręstų, ar jūs iš tų žmonių, kuriems jis norėtų duoti savo šuniuką ir, antra, įvertintų jūsų namų atmosferą bei parinktų tokį šuniuką, kuris labiausiai jums tiktų.
Laikotarpis nuo 8 iki 12 savaitės taip pat žinomas kaip baimės laikotarpis. Jeigu šiuo laikotarpiu šuniukas kažko išsigąs ar gaus traumą, labai tikėtina, kad šis jausmas liks visam gyvenimui, ir jo atsikratyti bus labai sunku. Naujas šuns šeimininkas turi apie tai žinoti ir išvengti galimų traumuojančių situacijų. Šiuo metu galima aplankyti veterinarą. Nors tam, kad jis padrąsintų šuniuką, duotų skanėstą ir išleistų namo.
Rango nustatymo laikotarpis (nuo 12 iki 18 savaičių)
Šiuo laikotarpiu šuniukai tampa jaunais suaugusiais šunimis. Jų pasitikėjimas pažįstamoje aplinkoje auga: jie per daug sau leidžia, o kartais jiems suteikiamos tokios teisės, kurių jie negautų, jeigu vis dar liktų su motina ir gentainiais, laukinių šunų ar vilkų gaujoje. Mes, žmonės, žiūrim į 12-16 savaičių šunį kaip į šuniuką, todėl mes pakantesni jo poelgiams, mes atleidžiam šuniukui tai, ko niekad neatleistume suaugusiam šuniui. Tačiau mes turime suprasti, kad šunys vystosi greičiau nei žmonės, todėl taip pat, kaip mes ko nors neleidžiam 11-12 metų vaikui, mums nederėtų taikstytis ir su 12 – 16 savaičių šuns išdaigomis.
Šis laikotarpis žinomas kaip amžius, kai dygsta dantys ir nutraukiamas ryšys su motina. Kitaip tariant, šuniukai tampa kur kas labiau pasitikintys savimi ir net bando nustatyti hierarchiją gaujoje „šunys-žmonės“, kurioje jie gyvena.
Paskutinius keletą metų daktaras Janas Danbaras Kalifornijoje darė tyrimus bandydamas sužinoti, kaip 12 – 16 savaičių amžiaus šuniuko socializacija šunų būryje ir žmonių aplinkoje gali teigiamai paveikti suaugusio šuns elgesį. Bandymo metu buvo suorganizuotas šuniukų darželis, kur maži šunys mokėsi nebijoti didelių, o dideli šunys žinojo, kaip elgtis su mažiukais.
Specialių užsiėmimų metu instruktoriai ruošė jaunus šunis tam, ką jiems teks patirti gyvenime, pavyzdžiui, medicininė ausų, akių, nosies, analinių liaukų ir t. t. apžiūra. Visą šeimą, taip pat ir vaikus, kvietė aplankyti šias klases, kur vaikus mokė dresuoti savo jaunus šunis, kad jie ateitų kviečiami, liktų vietoje ar eitų paskui šeimininką ir t. t.
Tuo pačiu šunys suprato, kad triukšmingų, žaismingų ir aktyvių vaikų kompanija labai maloni, tai nėra būrys tų, kurių reikėtų bijoti ar vengti.
Amžius nuo 12 iki 18 savaičių buvo pasirinktas dėl šių priežasčių:
1) 12 savaičių – tai pats anktyviausias amžius, kai veterinarai gali leisti šuniukams bendrauti su kitais šunimis ( tai susiję su skiepais, kurie būtini visiems jauniems šuniukams)
2) 18 savaičių – tai toks amžius, kai šuns organizme vyksta dideli pokyčiai: auga patinų testosterono lygis, keičiasi ne tik jų pažiūris į kitus šunis, bet ir šunų pažiūris į juos. Trumpiau tariant, jie jau nebe šuniukai.
Užsiėmimai šuniukų darželyje tampa vis labiau populiarūs, ir aš patarčiau visiems nepatyrusiems šeimininkams paklausti veterinaro apie arčiausiai esančią tokią įstaigą. Tyrimo rezultatai įtikinami. Šunys, kurie lankė užsiėmimus, išaugę tikrai tapo nuostabūs šunys. Jie retai pešasi su kitais šunimis, retai būna agresyvūs šeimininkų ir kitų žmonių atžvilgiu, veterinarai sako, kad juos lengviau gydyti.
Bėgimo instinkto laikotarpis (nuo 4 iki 8 mėnesių)
Bėgimo instinktas - tai protėvių šauksmas. Šiuo metu jaunas šuo, kuris anksčiau visada su džiaugsmu reaguodavo, kai jį pasikviesdavo, dabar elgiasi keistai: išgirdęs komandą sustoja, o tada nusprendžia bėgti visai į kitą pusę.
Gamtoje toks elgesys būtų visiškai normalus. Jaunas patinas arba kalė tikriausiai iškeliautų ieškoti partnerių (daugmaž šiuo laikotarpiu kalėms prasideda pirmoji ruja) arba tiesiog savarankiškai apžiūrėtų teritoriją. Šį laikotarpį atitinka 14 – 16 žmogaus metų.
Bėgimo instinktas reiškiasi ne visą laikotarpį nuo 4 iki 8 mėnesių. Paprastai keistas elgesys trunka porą dienų, kartais apie mėnesį. Ateityje problemos su komanda „Pas mane“ gali būti susijusios su tuo – kiek malonumų patyrė šuo, pabėgęs paskui protėvių šauksmą. Pavyzdžiui, jaunas patinas išgąsdino triušį ir vejasi jį, pakeliui jis sutinka stovyklaujančią šeimą, kurios visi nariai nuėjo pažaisti su kamuoliu, o šuo tuo tarpu sušlamščia visus jų pyragėlius, sumuštinius ir ledus; tik baigęs ryti šuo sutinka mažą kalytę, su kuria žaidžia ir bėgioja po visą parką, o vėliau, po poros valandų, sutinka šeimininką. Baisiai supykęs šeimininkas bara šunį. Su malonumu viskas aišku. Grižimas pas šeimininką nežada nieko gero, o štai pabėgimas – krūva linksmybių.
Šunų šeimininkai turi žinoti apie šį instinktą ir skirti didžiulį dėmesį šuniukui per visą šį laikotarpį. Kai tik jie pastebės, kad šuo ruošiasi pabėgti, teks jį vedžioti su ilgu pavadžiu. O jei norite paleisti šunį, eikite į jam nepažįstamą vietą. Pasivaikščiojimas nežinomoje teritorijoje suartina gaujos narius. Žinoma, jei šuo pripažįsta žmogų šios gaujos lyderiu.
Lytinė branda (nuo 6 iki 14 mėnesių)
Šiuo laikotarpiu tiek kalių, tiek patinų organizme vyksta hormonų pokyčiai. Ribotos organizmo galimybės susidoroti su jais sukuria šunims problemų, būdingų paaugliams.
Kai kurie jauni žmonės vargsta su spuogais, kiti jaučia poreikį pakeisti gyvenimą, treti peršoka šį laikotarpį be didesnių rūpesčių. Tie iš mūsų, kurie turi vaikų, supranta, kokie traumuojantys gali būti hormonų svyravimai. Mus, tėvus, tai jaudina ir liūdina ne ką mažiau.
Lytinė šunų branda vyksta panašiai: tuo metu, kai visos organizmo jėgos bando susitvarkyti su hormonų šuoliais, atsiranda pašalinis poveikis. Elgesio pakitimai tampa akivaizdūs, vienas iš jų gali būti pažįstamų daiktų baimė. Klasikinis pavyzdys gali būti situacija, kai šuo mėnesių mėnesius mato kokį nors daiktą ir staiga nebeatpažįsta jo. Šuo loja, urzgia, šalinasi šio daikto. Tai, kaip šeimininkas susidoroja su šia situacija, gali paveikti visą tolimesnį šuns gyvenimą. Jeigu, pavyzdžiui, šuo pradėjo loti ant pažįstamos kėdės, pastatytos kitoje vietoje, ir šeimininkas pasistengė nuraminti šunį, kviesdamas jį arčiau kėdės, tai gali atsitikti taip, kad šuo visą gyvenimą bijos šios kėdės. Esmė ta, kad skatinimas iš šeimininko pusės šuns buvo suprastas kaip atlygis už gerą elgesį („Štai koks geras berniukas“).
Bet jeigu šeimininkas supranta „pažįstamų daiktų baimės“ problemą jis pasakys: „Nebūk toks kvailas šuo!“, nueis, atsisės ant šios kėdės ir nekreips dėmesio į šunį, kol tas neprieis. Šis veiksmas suteikia šuniui daugiau drąsos, skatina jį prieiti kuo greičiau. Šuo supranta: „A! Tai ta pati kėdė. Aš jos nepažinau, nes ji stovi kitoje vietoje.“
Tai, kaip jūs reaguojate į kvailą šuns elgesį, gali paveikti jo gyvenimą. Nuo pat pradžių mes turime prisiminti lytinės brandos ypatybes, būdingas daugeliui šunų ir paauglių, ir nuspręsti visam laikui: mes neskatinsim nenormalaus elgesio, nes jam trūksta logikos. Mūsų aplaidžiu elgesiu mes galim pasiekti tai, kad jis užsifiksuos. Jeigu per kelias dienas situacija negrįžta į normalias vėžes, tada reikia paieškoti kitos priežasties, bet pradžiai reikia žinoti apie šį laikotarpį šuniuko gyvenime.
Branda (nuo 1 iki 4 metų)
Daugmaž iki keturių mėnesių daugelio veislių kritiniai vystymosi periodai yra panašūs. Vėliau atsiranda nežymių skirtumų.
Mažesnių veislių šunims atskiros fazės prasideda anksčiau nei didesniems. Visiškos brandos laikotarpis prasideda nuo 1 iki 4 metų priklausomai nuo šuns veislės.
Šiuo periodu šuo bandys nustatyti savo poziciją gaujoje visiems laikams.
Jeigu šuo sugebėjo atsikovoti aukštą poziciją nuo 12 iki 16 savaičių, tai dabar, priklausomai nuo šuns temperamento, kova su žmogumi gali nueiti ir iki agresijos. Atsitiks tai ar ne priklauso nuo to, koks tai šuo ir kaip elgiasi šeimininkas.
Kai kuriems šunims būdingi aktyvūs apsaugos refleksai. Kitiems, priešingai, būdingi pasyvūs. Šuo su aktyviais apsaugos refleksais gali atsakyti agresija. Šuo su pasyviais apsaugos refleksais atsakys visišku klusnumu arba hiperaktyviu ir kvailu šuniuko elgesiu.
Jeigu jūs leidote šuniui užimti aukštą padėtį gaujoje „žmogus-šuo“ ir kažkodėl nusprendėte tai pakeisti – labai tikėtina, kad sulauksite agresyvios apsaugos. Tai ypač aktualu sarginių veislių šunims. Vilkų gaujos lyderis nubaustų visus kitus vilkus, jeigu tie pasikėsintų į jo teises.
Nereikėtų galvoti, kad šuo tapo agresyvus, jis tiesiog elgiasi kaip šuo, ginantis savo aukštą padėtį hierarchijoje. Jūsų šuns elgesys, kai jis jau lytiškai subrendęs, yra ryški išraiška to, kas jam buvo leidžiama daryti prieš tai buvusiuose etapuose.
Autorius: http://www.dresuraklp.lt/straipsniai-apie-sunis/42-nauja-apie-un-elges
Kuo šuniukai tampa panašesni į tikrus šunis, tuo jie dažniau pradeda žaisti su gentainiais. Žaisdami jie kandžiojasi aštriais kaip adatos dantukais, kuriais juos apdovanojo gamta. Jie sužino, kaip reikia skaudžiai kąsti, o kai kanda juos, jie pažįsta skausmo pojūtį.
Beveik vienintelis tikslas, kam šuniukams duoti dantys – tai sukelti skausmui. Šiame gyvenimo etape jų dantys nepritaikyti mėsai plėšyti, kaulams graužti, medžioklei ar kitai suaugusio šuns veiklai. Šuniukų žandikaulių raumenys labai silpni, ne iki galo išsivystę, ir kaip tik dabar jie turi išmokti reguliuoti kandimo stiprumą. Įkandę broliui į ausį jie girdi jo cypimą ir supranta, kad įkando per stipriai.
Šiuo momentu motina palaipsniui nustoja maitinti šuniukus savo pienu (kiekviena kalė nustoja tai daryti skirtingu metu). Motina tyliai įspėjamai niurzga ir, jei šuniukas nesupranta, sudrausmina jį urzgimu ir persmelkiančiu žvilgsniu. Ji net gali atsistoti virš šuniuko, kuris jau verčiasi ant nugaros ir cypia. Kitą kartą, vos tik motina pradės niurgzti, šuniukas sureaguos akimirksniu.
Toks yra vienas iš šuniuko susipažinimo su disciplina būdų socializacijos metu šuniškoje visuomenėje. Deja, kai kurie veisėjai, stebėdami tokį motinos elgesį su šuniuku (kuriame ji, iš tikro, atpažino ir stengiasi numalšinti dominavimą), dažniausiai mano, kad motina nemyli šuniuko, ar net gali jį nužudyti. Tokiu atveju jie izoliuoja šuniuką nuo mamos, ar net paima jį iš vados ir stengiasi išmaitinti dirbtinai.
Iš tikrųjų labai retai atsitinka taip, kad mama galėtų nužudyti šuniuką šiuo jo gyvenimo periodu. Labai svarbu, kad dabar šuniukai liktų su savo gentainiais, tik taip jie taps stabilios „asmenybės“ (suaugę šunys). Neleisdamas motinai auklėti dominuojančio šuniuko, veisėjas, jį atiduodamas, naujam šeimininkui kartu „padovanos“ daug problemų.
Pagrindinė šio socializacijos periodo funkcija yra ta, kad šuniukas išmoktų reguliuoti įkandimo stiprumą, bendrauti su kitais šunimis, nustatyti hierarchiją, ir, kas yra gyvybiškai svarbu, jis pradeda bendrauti su žmogumi.
Veisėjai turi nuolat imti šuniukus ant rankų, švelniai juos apversti, tikrinti akis, ausis, dantis, letenas ir t. t. Darydami tai jie ne tik suteikia šuniukui malonią bendravimo su žmogumi patirtį, bet ir priverčia šuniukus patirti lengvą stresą, dėl to ateityje tai iškęsti bus lengviau. Šuniukai, kuriems buvo leista šį periodą nugyventi kartu su motina ir kitais šuniukais, nuolat jaučiant šilumą ir saugumą, įgyjant bendravimo su žmogumi patirtį, išaugę tampa gerai išauklėtais šunimis.
Socializacija žmonių visuomenėje
Pirmomis dienomis išmokę būti šunimis tarp šunų, šuniukai dabar turi išmokti būti šunimis žmonių aplinkoje. Idealus amžius, kai šuniuką galima imti iš vados – 7 savaitės (49 dienos).
Su šio amžiaus šuniukais galima padaryti keletą streso nekeliančių testų, kurie padės nustatyti šuniuko temperamentą ir charakterį, kai jis užaugs. Sykiu bus lengviau parinkti šuniuką šeimai, į kurią jis ruošiasi iškeliauti. Tikrinamas genetinis šuniuko potencialas, kuris kiekvieno šuns yra skirtingas. Jeigu patikrinimas būtų daromas vėliau, jo rezultatus paveiktų aplinka, t. y. gyvenimo sąlygos ir auklėjimas.
Yra daug šeimininkų, kurie sako, kad ne jie pasirinko šunį, o jis pasirinko juos. Kai jie atvažiavo pasižiūrėti šuniukų, jų šuniukas tiesiog išstumdė kitus ir pribėgo prie savo šeimininkų. Veisėjas jiems pasakojo, kad būtent šis šuniukas visada buvo pirmas prie dubenėlio ir augo didesnis bei stipresnis nei kiti, nes nuo pat gimimo išsirinkdavo geriausią spenelį. Veisėjas jau žino, kad šis šuniukas pats drąsiausias vadoje, tikras lyderis.
Idealiausia būtų, jeigu būtent veisėjas pirmiausia nuspręstų, ar jūs iš tų žmonių, kuriems jis norėtų duoti savo šuniuką ir, antra, įvertintų jūsų namų atmosferą bei parinktų tokį šuniuką, kuris labiausiai jums tiktų.
Laikotarpis nuo 8 iki 12 savaitės taip pat žinomas kaip baimės laikotarpis. Jeigu šiuo laikotarpiu šuniukas kažko išsigąs ar gaus traumą, labai tikėtina, kad šis jausmas liks visam gyvenimui, ir jo atsikratyti bus labai sunku. Naujas šuns šeimininkas turi apie tai žinoti ir išvengti galimų traumuojančių situacijų. Šiuo metu galima aplankyti veterinarą. Nors tam, kad jis padrąsintų šuniuką, duotų skanėstą ir išleistų namo.
Rango nustatymo laikotarpis (nuo 12 iki 18 savaičių)
Šiuo laikotarpiu šuniukai tampa jaunais suaugusiais šunimis. Jų pasitikėjimas pažįstamoje aplinkoje auga: jie per daug sau leidžia, o kartais jiems suteikiamos tokios teisės, kurių jie negautų, jeigu vis dar liktų su motina ir gentainiais, laukinių šunų ar vilkų gaujoje. Mes, žmonės, žiūrim į 12-16 savaičių šunį kaip į šuniuką, todėl mes pakantesni jo poelgiams, mes atleidžiam šuniukui tai, ko niekad neatleistume suaugusiam šuniui. Tačiau mes turime suprasti, kad šunys vystosi greičiau nei žmonės, todėl taip pat, kaip mes ko nors neleidžiam 11-12 metų vaikui, mums nederėtų taikstytis ir su 12 – 16 savaičių šuns išdaigomis.
Šis laikotarpis žinomas kaip amžius, kai dygsta dantys ir nutraukiamas ryšys su motina. Kitaip tariant, šuniukai tampa kur kas labiau pasitikintys savimi ir net bando nustatyti hierarchiją gaujoje „šunys-žmonės“, kurioje jie gyvena.
Paskutinius keletą metų daktaras Janas Danbaras Kalifornijoje darė tyrimus bandydamas sužinoti, kaip 12 – 16 savaičių amžiaus šuniuko socializacija šunų būryje ir žmonių aplinkoje gali teigiamai paveikti suaugusio šuns elgesį. Bandymo metu buvo suorganizuotas šuniukų darželis, kur maži šunys mokėsi nebijoti didelių, o dideli šunys žinojo, kaip elgtis su mažiukais.
Specialių užsiėmimų metu instruktoriai ruošė jaunus šunis tam, ką jiems teks patirti gyvenime, pavyzdžiui, medicininė ausų, akių, nosies, analinių liaukų ir t. t. apžiūra. Visą šeimą, taip pat ir vaikus, kvietė aplankyti šias klases, kur vaikus mokė dresuoti savo jaunus šunis, kad jie ateitų kviečiami, liktų vietoje ar eitų paskui šeimininką ir t. t.
Tuo pačiu šunys suprato, kad triukšmingų, žaismingų ir aktyvių vaikų kompanija labai maloni, tai nėra būrys tų, kurių reikėtų bijoti ar vengti.
Amžius nuo 12 iki 18 savaičių buvo pasirinktas dėl šių priežasčių:
1) 12 savaičių – tai pats anktyviausias amžius, kai veterinarai gali leisti šuniukams bendrauti su kitais šunimis ( tai susiję su skiepais, kurie būtini visiems jauniems šuniukams)
2) 18 savaičių – tai toks amžius, kai šuns organizme vyksta dideli pokyčiai: auga patinų testosterono lygis, keičiasi ne tik jų pažiūris į kitus šunis, bet ir šunų pažiūris į juos. Trumpiau tariant, jie jau nebe šuniukai.
Užsiėmimai šuniukų darželyje tampa vis labiau populiarūs, ir aš patarčiau visiems nepatyrusiems šeimininkams paklausti veterinaro apie arčiausiai esančią tokią įstaigą. Tyrimo rezultatai įtikinami. Šunys, kurie lankė užsiėmimus, išaugę tikrai tapo nuostabūs šunys. Jie retai pešasi su kitais šunimis, retai būna agresyvūs šeimininkų ir kitų žmonių atžvilgiu, veterinarai sako, kad juos lengviau gydyti.
Bėgimo instinkto laikotarpis (nuo 4 iki 8 mėnesių)
Bėgimo instinktas - tai protėvių šauksmas. Šiuo metu jaunas šuo, kuris anksčiau visada su džiaugsmu reaguodavo, kai jį pasikviesdavo, dabar elgiasi keistai: išgirdęs komandą sustoja, o tada nusprendžia bėgti visai į kitą pusę.
Gamtoje toks elgesys būtų visiškai normalus. Jaunas patinas arba kalė tikriausiai iškeliautų ieškoti partnerių (daugmaž šiuo laikotarpiu kalėms prasideda pirmoji ruja) arba tiesiog savarankiškai apžiūrėtų teritoriją. Šį laikotarpį atitinka 14 – 16 žmogaus metų.
Bėgimo instinktas reiškiasi ne visą laikotarpį nuo 4 iki 8 mėnesių. Paprastai keistas elgesys trunka porą dienų, kartais apie mėnesį. Ateityje problemos su komanda „Pas mane“ gali būti susijusios su tuo – kiek malonumų patyrė šuo, pabėgęs paskui protėvių šauksmą. Pavyzdžiui, jaunas patinas išgąsdino triušį ir vejasi jį, pakeliui jis sutinka stovyklaujančią šeimą, kurios visi nariai nuėjo pažaisti su kamuoliu, o šuo tuo tarpu sušlamščia visus jų pyragėlius, sumuštinius ir ledus; tik baigęs ryti šuo sutinka mažą kalytę, su kuria žaidžia ir bėgioja po visą parką, o vėliau, po poros valandų, sutinka šeimininką. Baisiai supykęs šeimininkas bara šunį. Su malonumu viskas aišku. Grižimas pas šeimininką nežada nieko gero, o štai pabėgimas – krūva linksmybių.
Šunų šeimininkai turi žinoti apie šį instinktą ir skirti didžiulį dėmesį šuniukui per visą šį laikotarpį. Kai tik jie pastebės, kad šuo ruošiasi pabėgti, teks jį vedžioti su ilgu pavadžiu. O jei norite paleisti šunį, eikite į jam nepažįstamą vietą. Pasivaikščiojimas nežinomoje teritorijoje suartina gaujos narius. Žinoma, jei šuo pripažįsta žmogų šios gaujos lyderiu.
Lytinė branda (nuo 6 iki 14 mėnesių)
Šiuo laikotarpiu tiek kalių, tiek patinų organizme vyksta hormonų pokyčiai. Ribotos organizmo galimybės susidoroti su jais sukuria šunims problemų, būdingų paaugliams.
Kai kurie jauni žmonės vargsta su spuogais, kiti jaučia poreikį pakeisti gyvenimą, treti peršoka šį laikotarpį be didesnių rūpesčių. Tie iš mūsų, kurie turi vaikų, supranta, kokie traumuojantys gali būti hormonų svyravimai. Mus, tėvus, tai jaudina ir liūdina ne ką mažiau.
Lytinė šunų branda vyksta panašiai: tuo metu, kai visos organizmo jėgos bando susitvarkyti su hormonų šuoliais, atsiranda pašalinis poveikis. Elgesio pakitimai tampa akivaizdūs, vienas iš jų gali būti pažįstamų daiktų baimė. Klasikinis pavyzdys gali būti situacija, kai šuo mėnesių mėnesius mato kokį nors daiktą ir staiga nebeatpažįsta jo. Šuo loja, urzgia, šalinasi šio daikto. Tai, kaip šeimininkas susidoroja su šia situacija, gali paveikti visą tolimesnį šuns gyvenimą. Jeigu, pavyzdžiui, šuo pradėjo loti ant pažįstamos kėdės, pastatytos kitoje vietoje, ir šeimininkas pasistengė nuraminti šunį, kviesdamas jį arčiau kėdės, tai gali atsitikti taip, kad šuo visą gyvenimą bijos šios kėdės. Esmė ta, kad skatinimas iš šeimininko pusės šuns buvo suprastas kaip atlygis už gerą elgesį („Štai koks geras berniukas“).
Bet jeigu šeimininkas supranta „pažįstamų daiktų baimės“ problemą jis pasakys: „Nebūk toks kvailas šuo!“, nueis, atsisės ant šios kėdės ir nekreips dėmesio į šunį, kol tas neprieis. Šis veiksmas suteikia šuniui daugiau drąsos, skatina jį prieiti kuo greičiau. Šuo supranta: „A! Tai ta pati kėdė. Aš jos nepažinau, nes ji stovi kitoje vietoje.“
Tai, kaip jūs reaguojate į kvailą šuns elgesį, gali paveikti jo gyvenimą. Nuo pat pradžių mes turime prisiminti lytinės brandos ypatybes, būdingas daugeliui šunų ir paauglių, ir nuspręsti visam laikui: mes neskatinsim nenormalaus elgesio, nes jam trūksta logikos. Mūsų aplaidžiu elgesiu mes galim pasiekti tai, kad jis užsifiksuos. Jeigu per kelias dienas situacija negrįžta į normalias vėžes, tada reikia paieškoti kitos priežasties, bet pradžiai reikia žinoti apie šį laikotarpį šuniuko gyvenime.
Branda (nuo 1 iki 4 metų)
Daugmaž iki keturių mėnesių daugelio veislių kritiniai vystymosi periodai yra panašūs. Vėliau atsiranda nežymių skirtumų.
Mažesnių veislių šunims atskiros fazės prasideda anksčiau nei didesniems. Visiškos brandos laikotarpis prasideda nuo 1 iki 4 metų priklausomai nuo šuns veislės.
Šiuo periodu šuo bandys nustatyti savo poziciją gaujoje visiems laikams.
Jeigu šuo sugebėjo atsikovoti aukštą poziciją nuo 12 iki 16 savaičių, tai dabar, priklausomai nuo šuns temperamento, kova su žmogumi gali nueiti ir iki agresijos. Atsitiks tai ar ne priklauso nuo to, koks tai šuo ir kaip elgiasi šeimininkas.
Kai kuriems šunims būdingi aktyvūs apsaugos refleksai. Kitiems, priešingai, būdingi pasyvūs. Šuo su aktyviais apsaugos refleksais gali atsakyti agresija. Šuo su pasyviais apsaugos refleksais atsakys visišku klusnumu arba hiperaktyviu ir kvailu šuniuko elgesiu.
Jeigu jūs leidote šuniui užimti aukštą padėtį gaujoje „žmogus-šuo“ ir kažkodėl nusprendėte tai pakeisti – labai tikėtina, kad sulauksite agresyvios apsaugos. Tai ypač aktualu sarginių veislių šunims. Vilkų gaujos lyderis nubaustų visus kitus vilkus, jeigu tie pasikėsintų į jo teises.
Nereikėtų galvoti, kad šuo tapo agresyvus, jis tiesiog elgiasi kaip šuo, ginantis savo aukštą padėtį hierarchijoje. Jūsų šuns elgesys, kai jis jau lytiškai subrendęs, yra ryški išraiška to, kas jam buvo leidžiama daryti prieš tai buvusiuose etapuose.
Autorius: http://www.dresuraklp.lt/straipsniai-apie-sunis/42-nauja-apie-un-elges